 |
|
|
 |
||
 |
 |
Keista užsukti į gerokai senstelėjusius savo minčių namus. O kiek gi visko buvo! Bet smėlio laikrodis apvirsta kita viršūnėle. Kardinalūs pokyčiai, naujų pasaulių atradimai… Oficialiai atsisveikinu su praeitimi.
Rodyk draugams
Ketvirtadienis ir mintys. Labas rytas. Kaip miegojai mano širdyje, saule, su pasvirusiais brūkšneliais, kuriuos vadina spinduliais?
Idomi depresijos forma, kuri visad pasireiškia, kai lauki nelaukiamo dalyko. [...] Tolimos žvaigždės, tylus ilgesys ir gilios liūdnos mintys. Ruduo grįžo su sniego ištirpimu ir neišvengiamu laukimu…
You're already somebody's baby…
Blogiausia, kad žinau kieno…
[Elliott Smith - Twilight]
Dvipusis sapnų eismas:iš tavęs į mane, iš manęs į niekur… Likau neišklausyta.
Dvipusis gyvenimo eismas: iš tamsos į šviesą, iš šviesos į nebūtį… Dvikasiai šešėliai šypsosi meiliau už jį. Nes jis nesišypso. Nes jis neturi lūpų. Nes jis bučiuoja rankomis.
Balta juosta padalino dangų tau ir man po lygiai: man vakarai, tau-visas pasaulis… Ir tik tu žinai kodėl.
Susapnuotas gyvenimas po lelijom baltom. Kas rytą prasiskleisdamos raudonos užuolaidos rodo naują gyvenimo dramą už lango. O šiandien stiklas nubučiuotas lietaus. Dangui šiandien skauda…
Septynios nuodemės - kasdien. Visą savaitę. O tada kančia ir atgaila.
Po gatvės žibintu, lyg po saule stovėsiu, juodai lakuotais nagais. Apatiška viskam [net vyšniniam jogurtui]. Suvalgyk mane, kad pasijusčiau saugesnė.
Miegas manęs nenori. Ir aš jau ne jo…
Apsikabinus tuščią nuotraukų albumą. Ar buvo? Ar tik sapnavom? Man gaila tų minučių, kai bandžiau tave išmokyt 7 gyvenimo taisyklių…
Tavo akys buvo žvaigždės. O kas liko iš dienų? Geltonos žvakės vaškas varva ant šąlančių pirštų ir degina. Niekad nemokėjau apkabinti ir priglausti stipriau nei naktis. O jos [naktys] vienišos slenka gatvių žibintų ratilais margintu grindiniu. Spėk, kuriame kumštyje slepiasi laime? Neatspėjai…
Jei būčiau uogienė, norėčiau būti vyšnių skonio. Ir tu mane suvalgytum…
Rodyk draugams
Per maža kartais viso pasaulio. Ir dangus kasryt nepakankamai melynas. Neužtenka ir visos jūsos nuplauti tam purvui, kurį paliko išeidamos juodos mintys.
Supink dienas į vainiką ir jį paleisk pasroviui. Kam mums laikas, jei neišmokstam gyventi dabartimi?
Aš noriu, kad žinotum, apie ką visos pasakos. Noriu, kad mokėtum visas dainas ir dainuotum jas tik man. Būtum toks, koks [n]esi.
Nebijok mirksėti-tamsa tik laikina. Visur ir visada išaušta rytas. Ir tu tai žinai…
Stay here… [Again, again and again...]
Kažkas gal moka sudėti pasaulį iš šypsenų ir saulės. O aš nemoku ir man nereikia nieko. Depresija? Ne. Ruduo.
Vakaro žvaigždės. Apgailėtini žvilgsniai. Pavydas ore, sumišęs su muzika[?].
Kartais naktį. Arba beskoniais-bekvapiais vidurnakčiais. [Dear Jesus, are you listening?]
O mylėti aš mėgstu. [Taip paviršutiniškai.] Turbūt jei suprastum, ką sakau, atleistum už mano tobulą netobulumą.
Dažnai pasigendu tavęs. Nebė. Ir vis gi…
Tokia nudėvėta ir neliesta vienu metu.
My name is Velvet Tear.
[Nice to meet you.]
Pirkdama tavo rankas ir parduodama savo žvilgsnius aš palaikau gyvenimo ekonomiką. Tokie dėsniai ir nieko čia nepakeisi. Kol gimsim iš naujo ryto, kol krisim i naujos nakties nuodėmių duobę. Su saule [kuri užgeso] ir vėju [kurio nėra]-virš visko, virš to, kas menka ir niekinga. Virš dulkių ir sielų skurdo…
Būsim aukštyje…
SEKMADIENIS
Prieš dvidešimt metų mirusiam kambary
Senės šešėlis žiovauja, suka tuščią
Kavos malūnėlį, laikrodis rodo sekmadienį,
Gegutė nutilo, svečią nudūrė smuklėj.
Mieganti moteris skaito apdegusią knygą:
“Baisią istoriją demono Belphegoro”.
Jos delnuose nutrūkę Saturno linijos.
Dvigubos sienos pripiltos dukatų ir kaulų.
Laiptais iš rūsio atbėga anemiškas balsas,
Žvakėm ir ašarom lašanti koloratūra.
Siena suplyšta, krenta guminė mergaitė,
Kruviną širdį išneša smuikai į sodą.
Milžinas klevas kvatodamas beldžia į rausvą
Karstą, išpuoštą fleitom ir fioritūrom.
“Poveri fiori”. Užnuodytos alpsta žibuoklės.
Balso šešėlis nubėga į dingusį namą.
(H. Radauskas)
Radauskas turi sekmadienius. Mano laikrodis jo nerodo. Pasiilgau rudens. Ir jis jau grįžtas pas mane…
Lietaus traukiniai gatvės grindinių bėgiais nuplauna viso pasaulio dienas. Ir užrašyti Tave dangui noriu. Kad gyventum žvaigždžių pievose ir kas vakarą mėnulio laivu atsiirtum šilkinės nakties upe į mano sapnus. Tik ten vėl žydi ir auga naujos svajonės. Ten pamirštam kas buvo. Ir mano ašaras. Nes jau viskas nuplauta, viskas pamiršta ir nebegrįš. Savimi atpirkau mūsų nuodėmes ir vėl klusniai pasiruošiau eiti ten, kur vesi Tu ir mūsų sapnai. Nes aš taip noriu.
(Chris Daughtry-”Home” acoustic.)
Rodyk draugams